TED: Shea Hembrey: How I became 100 artists
About this talk
How do you stage an international art show with work from 100 different artists? If you’re Shea Hembrey, you invent all of the artists and artwork yourself — from large-scale outdoor installations to tiny paintings drawn with a single-haired brush. Watch this funny, mind-bending talk to see the explosion of creativity and diversity of skills a single artist is capable of.
Why you should listen to him:
Shea Hembrey’s art imitates nature’s forms, in an attempt to appreciate how humans have always appropriated and learned from forms in nature. An early fascination with birds (as a teenager, he was a licensed breeder of migratory waterfowl), led to “Mirror Nests,” a series of metal replicas of bird nests exhibited at Cornell’s Lab of Ornithology observatory.
Hembrey works with focused concentration on a single project, letting his research into his subject direct the media and methods of the final product. He has produced works on folk and faith healing inspired by his healer grandfather, and his view of art was profoundly changed while studing Maori art while he was a Rotary International Ambassadorial Scholar to New Zealand.
“I always thought birds were amazing crafters, but after this project I realize how fully amazed I should be.”
Shea Hembrey, Birdscope
2011-06-16
Blaškymosi kultūra: medijos, sutrumpėjęs dėmesio koncentracijos laikas ir liūdinčios knygos
Ar jau juokingai skamba kažkada dar ne per seniausiai toks gražus teiginys, jog “knyga yra vienas nuostabiausoų žmonijos išradimų”? Ne? Kažkodėl man atrodo, jog kuo toliau, tuo labiau tai tampa realybe – realios, apčiuopiamos, kvepiančios, šiugždančios ir besiglamžančios knygos tampa kažkokia atgyvena, panyra kažkur gilyn į greito vartojimo (ne maisto ar buities prekių, o informacijos) priemonių ir formatų liūną. Panyra ir skęsta :) Jei ne dabar, tai jau greitai gražus pasakymas “pasinerti į knygą” gali likti nesuprastas…
Puikiai suprantu, jog besivystant technologijoms taip pat vystos ir informacijos kaupimo, archyvavimo bei sklaidos priemonės, o tų pokyčių dėka keičiasi ir patys žmonės, keičiasi vartojimo įpročiai ir manieros – tai nėra nieko naujo ar netikėto ir toliau plėtojant temą “kaip šiuolaikinės technologijos keičia žmogų bei sociumą” būtų galima gražiai visą šią problemą argumentuoti, tačiau pasigilinkime šiek tiek į kitus dalykus. Kita vertus, vis dėlto yra įdomu pasigilinti, kaip keičiasi žmogaus santykis su medijomis, kas vyksta žmogaus galvoje, kai jis su tomis medijomis “santykiauja” – ar yra skirtumas tarp anksčiau ir dabar. Atsakymų aš čia nepateiksiu, nes jų nežinau, tačiau papostringauti galiu vis tiek.
“Aš esu transmedialus socialinių medijų advokatas, bet kas tas twiteris?”
Visai neseniai Vilniuje vyko persiklojančių medijų renginys, užvardintas skambiu pavadinimu “Cross Media Zen Lithuania” ir padabintas gražia geltona smaluota pirštine. Renginio metu lektoriai iš užsienio (dauguma iš Jungtinėje Karalystėje besibazuojančios kompanijos CrossOver) dėstė savo persiklojančių medijų tiesas, dalinosi patirtimi bei įžvalgomis, o taip pat transmedialiųjų lietuvių bendruomenei suorganizavo puikias kūrybines dirbtuves, kurių metu buvo generuojamos įvairios tarpplatforminės ir visokios kitokios cross- ir trans- idėjos. Buvo puiku ir čia be jokios ironijos.
Tačiau to renginio metu kilo keletas įdomių įžvalgų – konferencijos metu (buvo apie 150 dalyvių) vienas iš pranešėjų paklausė, kiek iš čia sėdinčių naudoja Twitterį – rankas pakėlė kokia 15 žmonių (suprask – 10% auditorijos)… Na, šiek tiek juokinga, turint omenyje, kad konferencijos dalyviai yra atvykę į CrossMedijų konferenciją, o tai automatiškai leidžia suponuoti, jog jie visi yra krosmedialūs, na, o Twitteris, nors ir tik viena iš labai populiarių informacijos sklaidos priemonių, vis dėlto yra šiais laikais vienas pagrindinių skirtingas Web’e esančias medijas agreguojantis info sklaidos vamzdis, tai kažkaip natūraliai atrodo, kad bent jau tarp čia sėdinčiųjų jį naudoti turėtų kokie 90% – t.y. 80 % daugiau nei buvo rengnio metu sėdėjo… Gėda? Na, čia releatyvu, tačiau užsienio svečių reakcija buvo adekvati: “What a virgin crowd!”
Ok, nepradėsiu čia ant savų varyti, gal tik pastebėsiu, jog kaip bebūtų pas mus puiku su interneto greičiais ir tinklo plėtra, kaip bebūtų puikuojamasi žiauriais tempais augančia “gudrafonų” (smartphone) paklausa – tie skaičiai niekuomet nelems mūsų technologinio išprusimo, ypač to, kas yra nulemiama įvairių krosplatforminių komunikacinių priemonių panaudojimo, kol mes neišmoksime jomis normaliai pasinaudoti. Iki kol neįvyks masinis technologijų įvaldymas – ir čia kalbu ne apie pavienius twitterio, feisbuko, blogų, sms siuntinėjimo reklamos tikslais, mobiliųjų API ar kokių nors dar kitų analogiškų priemonių neintegruotus panaudojimus, o apie sąmoningą visų technologinių info sklaidos priemonių apjungimą ir masinį jo naudojimą, tol mūsų puikavimasis šviesolaidinio tinklo plėtra bei gudrafonų populiarėjimo mastais tereikš tik nieko apie išsimokslinimą nepasakančią kabelių kilometražo per šalies teritoriją ir galimų prieigos taškų tenkančių galvai procentinę išraišką beigi išmoningųjų telekomunikacinių bendrovių marketingistų įdirbio rezultatus, o ne šalies gyventojų (tele)komunikacinį išprusimą.
“Aš esu transmedialus socialinių medijų advokatas ir naudoju Twitter bei kitus 140 soc.medijos priemonių. Knygos? Kokios knygos?”
Grįžtu prie konferencijos – per antrąją CrossMedia Zen Lithuania dieną vykusias dirbtuves, kompanijos CrossOver vadovas paklausė liaudies (dalyvių buvo jau gerokai mažiau – atrinkta motyvuočiausia publikos dalis, maždaug 30 dalyvių) tokio klausimo: “Kokias socilines Web platformas, elektronines medijas ir t.t. naudojate?” – kadangi dalyviai buvo labai krosmedialūs, kas antras viską fotkino gudrafonais, o kas penktas mojavo iPAD 2 blynais, tai klausiantysis buvo apipiltas ištisa lavina visokiausių tokio tipo publikai gerai žinomų technologijų, aplikacijų, feed’ų, tinklų, Web medijų agregatorių pavadinimų – kiekis buvo išties įspudingas. Ir čia, dirbtuvėse sėdinčiųjų tarpe, Twitterį naudojančiųjų procentas buvo lygus pliusminus 100%. Aha, atrodo puiku, tačiau paskui sekė kitas klausimas, kilęs iš besirutuliojančios diskusijos: “Kas dabar skaitote popierines knygas?” Šis (kaip ir praeitas) klausimas buvo taikomas ne tik lietuviams, bet ir kitiems lektoriams (tarp jų buvo olandas, švedas ir krūva britų) – tik keletas žmonių pakėlė rankas. Ir štai kilo man tuo momentu toks klausimas – ar geriau mums visiems naudotis Twitteriu ir dar 40-čia ar 140-čia kitų informacijos sklaidos ir agregavimo priemonių, ar verčiau jau skaityti paprastas knygas?
Tvarkoje, sutinku, kad knygų skaitymas šiais laikais gali turėti daugybę kitų formų, kurios be savo fizinių skirtumų kažkuo kitu per daug nesiskiria nuo tradicinių knygų. Bet turbūt klausimas ne tame, klausimas – kodėl knygų yra skaitoma mažiau? Ar priežastis yra ta, kad tradicinei literatūrai atsiranda vis daugiau alternatyvų – kinas (nieko neturiu prieš kiną, tai nuostabus išradimas), TV (viską turiu prieš TV, tai šiukšlių pilnas dulkių siurblys, su mums į galvą įkištu vamzdžiu ir įjungtomis atbulinėmis apsukomis – pūtimu), internetas ir visa tai, kas jame yra – blogų įrašai, audio, video klipai, informaciniai biuleteniai ir kitokio plauko informacijos formos. O gal viskas yra ne taip paprasta, gal problema yra ne alternatyviame turinyje, o besiformuojančioje “blaškymosi kultūroje” (visai neblogas pavadinimas būtų), lemiančioje trumpėjantį dėmesio koncentravimo laiką ir negebėjimą ilgiau išbūti ties vienu informacijos mediumu? O tą kultūrą formuoja tos pačios medijos ir begalybinis bei geometriškai augantis tų medijų skirtingų formų pasirinkimas, ir paprasto žmogaus nesugebėjimas savęs apriboti tų medijų vartojime dėl to paties, anksčiau minėto (tele)komunikacinio neišprusimo?
Visi žinome, jog literatūros (ir ne tik) skaitymas labai prisideda ne tik prie žmogaus išprusimo, bet ir prie apskritai lingvistinio lavinimo, dėmesio koncentracijos gerinimo ir kitų, tiesiogiai nesusijusių su skaitymo turiniu dalykų – jau nekalbant apie grožinės literatūros teikiamą malonumą, kuomet skaitytojas pasineria į knygą ir joje pradingsta. Tačiau vartojimo kultūros, augančio pasirinkimo bei tam tikro neišprusimo informacijos vartojimo klausimais kombinacija kelia grėsmę tam tikrų sunkiau suvartojamų meno formų (sudėtingas “skaitomosios grožinės literatūros” pavadinimas :) lygiaverčiam egzistavimui. Dabar paprasčiau skaityti ne knygą, o blogpostus, ne aptarti išsamiose diskusijose, bet nepaaiškinamai “palaikinti” turinį, klausyti ne sudėtingą ir pastangų reikalaujančią muziją, bet lengvo turinio populiariąją muziką bei, kalbant apie vizualinį turinį, – žiūrėti ne pilno metro filmus kino teatruose, o trumpus ir labiau koncentruotus TV serialus (kad ir iš torrent’ų atsisiųstus – tai vis tiek jau mutuojančios TV produkcija). Kas bendro tarp tų formų pasikeitimo? Tai, kad visos alternatyvos yra supaprastinto, lengvesnio vartojimo ir trumpesnės dėmesio koncentracijos reikalaujančios formos, kurios yra mūsų blaškymosi kultūros greito vartojimo maistas.
Aš jau kurį laiką vis ketinu įsigyti elektroninę knygų skaityklę (Kindlą ar bet kokį kitą tokio tipo įtaisą), nes sutinku, jog technologinai išradimai (kai kurie – tiesiog nuostabūs) staiga gali leisti su savimi į kelionę pasiimti visas šiuo metu skaitomas 40 knygų ir dar 200 straipsnių (šiek tiek pajuokavau, bet, jei būtų rašomas koks mokslo darbas, tai maždaug toks kiekis juk ir būtų), kurių niekaip kitaip nebūtų įmanoma susikrauti kur nors keliaujant, nesitempiant su savimi keleto sunkių lagaminų. Ir nors gali būti, kad greitai taip nebesakysiu, tačiau kol kas man elektroninės knygų skaitymo priemonės vis dėlto tėra tik šalutinė, pagalbinė priemonė – joks kindlas neatstos šiugždesio, popieriaus kvapo ir kitų fizinės laikmenos perteikiamų dalykų. O jei kada tektų auklėti savo vaikus, tai netrukdydamas jiems gyventi taip, kaip jie nori su visais V ar dar naujesnės (AR?) kartos techniniais ir socialiniais pribambasais, juos guldyčiau į tokią lovą. Tegu programuojasi ;)
2011-06-14
Muzika: Laibach “B Mashina”
Mano akimis – vienas geriausių Laibach’ų gabalų. Ne tai, kad kiti prastesni, tačiau šiuo metu jis atrodo taip į temą – visomis prasmėmis.
Only one day is left
only one day
we are leaving the others
we’re going away
Today we all steal
animals we are
possession is lost
Our souls are from the wild
and wings to reach the sky
let the sun fall into the ocean,
let the earth erupt in flame
It is enough to have the strength
and knowledge
to raise our dream machines
into the sky
Let them sleep who do not know
the final day is here
the very last
and we leave at dawn
Millions of machines on nitroglycerin
Thunder in us
There is no force no money and no power
To stop us now and change our fate
Before we rise
Now every problem is destroyed
We raise our hands and bodies to the peak
Into the Universe – towards the stars we go
Sending machines up to the sky
Machines we are sending to the skies
Above us all
And leave behind those who don’t know
Of the final day
We leave in sleep those who don’t know
(and) we leave at dawn
We are driven by the B-machine
(Wild B-machine – that never stops)
2011-06-11
Kalbėjimas sienoms: darbą ofise prisiminus…
{ neypatingai smarkiai redaguotas laiškas sau – o kai jau sau, tai kam ir redaguot ;) }
Jau tuoj bus pusė metų, kuomet pagaliau mečiau savo ofisinį darbą ir tik dabar susimąstau, kaip viskas įdomiai klostosi: kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu ir vertinu savo nepriklausomumą nuo kokių nors aukštesnių ponų, siekiančių sukontroliuoti savo maištaujančius darbuotojus ir taip užsitikrinti savo finansinį saugumą prieš akcininkus… Juokinga pagalvojus, kad daugybė žmonių niekuomet neįšdrįsta peržengti tos baugios nepriklausomybės nuo vyresnio algos mokėtojo ribos ir taip ir lieka nulemti visą gyvenimą tyliai po nosimi keikti savo šefų išpykas, juokinga darosi dar ir dėl to, kad staiga supranti, kaip iš tiesų yra paprasta ir lengva išeiti. Ir nepasunkėja.
Patirtis dirbant su personalu sudarė sąlygas gilintis į įviairias ofisinio darbo peripetijas bei prisižiūrėti įvairiausių liūdnų ar linksmų situacijų, kylančių iš į vieną vietą praktiškai priverstinai suburtų skirtingų žmonių spangimo, bandant padaryti savo darbo dieną bent kiek labiau pakenčiama. Per vienuolika metų darbo įviairiuose ofisuose teko dirbti įvairiausius darbus, kurie, vienas po kito, formavo mano požiūrį į šitą egzistencijos segmentą:
dirbau padavėju, kur kiekvienas klientas skirtingas ir su savo džiaugsmais bei išpykomis, tačiau palyginus su šefu, nuolat tarkuojančiu dėl to ar ano – auksinis ir įdomus, skatinantis kūrybiškumą bei dieną paverčiantis nenuobodžia. Kalbant apie šefus – į darbuotojus buvo žiūrima kaip į įrankius, o juk nėra gerai, kai jautiesi įrankiu ar šiaip daiktu, ar ne? Bet kai išmoksti dėl to nesijaudinti, tai kaip ir prideda jėgos…
Dirbau korespondentu, rašančiu apie IT, el. komerciją ir visokiausius kitus interneto dalykus, kasdien matančiu generalinio direktoriaus išpykas ir jo diktuojamą geležinio kumščio politiką, kur kiekvienas sprendimas turi būti patvirtinamas jo, kiekvienas pokytis kompanijoje be jo pritarimo – negalimas. Taip pat mačiau baimę darbuotojų akyse ir juokingą reakciją žaidimus žaidžiančių programerių, staiga tarytum kariuomenėje pašokančių iš savo vietų, kai per kameras juos tinginiaujančius išvydęs generalinis atlėkdavo grūmoti kumščiu. Vaizdą lydėdavo toks kažkoks svetimo beviltiškumo jausmas, tačiau juk pasigilinus suvoki, kad tai tėra tik eilinė organizacinė kultūra su visomis savo vidinėmis vingrybėmis, o jos pramašumus/trūkumus kitų kompanijų kontekste gali suvokti tik padirbęs krūvoje skirtmeingų bendrovių. Na, tačiau žiūrint nešališkai darbo sąlygos tuo metu atrodė kaip nuolatinis stresas ir įtampa. Greičiausiai dabar taip nebėra. Atsiribojant nuo konkrečios įmonės, įdomi įžvalga ta, kad žmonės, kurie sako, jog taip jiems dirbti patinka iš tiesų bėga nuo savęs ir bando kažką apgaudinėti ir vieną dieną ateina momentas, kuomet jie išeina.
Dirbau grupės vadovu, mokytoju, produkto specialistu, prižiūrinčiu projekte dirbančius žmonės – nuostabius ir skirtingus, maištingus ir priešgyniaujančius, bet taip pat – atsidavusius, lojalius, empatiškus ir reaguojančius į savo klientų poreikius. Ten aš išmokau labai daug, išmokau suprasti grupinio darbo specifiką, suvaldyti grupę, deleguoti darbus, mokyti kitus dirbti pats nuoširdžiai atsiduodamas savo darbui. Čia jau leidau sau “būti savimi”, elgtis truputėlį labiau pankiškai ir gal kartais per daug neformaliai – tai patiko man pačiam ir – svarbiausia – patiko mano darbuotojams. Manau, nuoširdumas yra neįkainojama vertybė, ypač darbe, kur visi bent jau teoriškai žiūri savo reikalo. Čia supratau “fabrikinio” darbo specifiką, kuomet nori nenori tenka suprasti, kad darbuotojai geriausiu atveju gali būti brangūs tik jų pačių tiesioginiams vadovams (ir tai toli gražu ne visada), tuo tarpu auštesnei valdžiai jie tėra statistiniai vienetai, gaminantys pinigus ir vienam dantračiui dylant jo pakeitimas kitu neturi jokios moralinės kainos, tik sausus paieškos, samdymo, darbinimo ir mokymo kaštus. Negali pykt. Čia supratau, kad dirbti reikia tai, kas patinka, o ne tai, kas naudinga finansiškai – pinigai su laiku ateina savaime darant tai, kas patinka. Bet ten buvo jėga. Tačiau grįžti atgal – ne.
Dirbau mokymų ir personalo konsultantu – didelėje IT bendrovėje, kur turėjau progą pamatyti klasikinio mišraus/hierarchinio stiliaus įmonės valdymą ir išmokti dirbti tarp tiksliukų su “novatorišku požiūriu į darbo aplinką”. Deja, be šiek tiek lankstesnio darbo grafiko daugiau ten nebuvo nieko novatoriško… Kitą vertus šitas mano “deja” nereiškia, kad kažkuo skundžiuosi – šiame darbe įgavau vėl visą debesį naudingos patirties ir atėjus momentui, kai kompanija pradėjo irti sutikau prisijungti prie didžiausią riziką prisiimančios bendradarbių grupės – eiti į visiškai naują kompaniją. Ko aš ten ėjau? Buvo įdomu eilinį kartą įsimurkdyti iki kaklo į š. Gerąja (?) prasme. Jau ne pirmą kartą pagavau save darant tą patį – visada lendu ten, kur yra kažkas netvarkinga ir neaišku – galimybė prisidėti prie kažko naujo formavimo ir kūrimo visuomet žavėjo labiausiai. Galimybė bent trumpam patikėti, kad yra šansas, jog tai, ką darai, gali staiga pavykti! :) Įdomu buvo stebėti kompanijos kilimą ir vidines santykių fluktuacijas, praėjo keli metai, tačiau staiga viskas sustojo (man, ne kompanijai) – supratau, kad nors ir bandydama būti inovatyvi ir moderni, ši kompanija niekuo nesiskiria nuo kitų, o mano pastangos kažką joje pakeisti dažniausiai yra tolygios žirnių bėrimui į sienas. Ne dėl kompanijos, dėl manęs paties – jaučiausi per lankstus pakankamai kietam ir gal net šiek tiek iš senų laikų rūdžių atsinešusiam karkasui. Nepaisant nieko, atvirai pasakysiu, tai buvo puiki patirtis. Turbūt puikiausia iš visų – čia turėjau progų pasireikšti įvairiausiose sferose, užsiėmiau personalu, komunikacija, marketingu ir daugybe kitų darbų. Paradoksalu, bet būtent dėl sunkiai apibrėžiamo darbo pobūdžio man susidarė sąlygos kartais darbo buvo tiek, kad reikėdavo sėdėti per naktis, o kartais – turėti daugiau laisvo laiko, kas lėmė galimybę daryti šalutinius darbus, o tuo pačiu – suprasti, kad “išgyventi” įmanoma vien tuo metu dar šalutiniais darbais – darbais, kurie realiai teikė malonumą. Deja, bet jie ir nusvėrė svarstykles ir nusitempė mane į dar vieną nežinią (yes!).
Nuo 2003-ųjų visą laiką lygiagrečiai etatinių darbų dirbau su tembuildingo kompanijomis, kaip laisvai samdomas instruktorius/konsultantas. Patirtis dirbant su krūvomis skirtingų žmonių iš skirtingų kompanijų iš tiesų neturi kainos. Ir ne tik dėl to, kad pamatai, kokie visi skirtingi – taip dirbant tenka susipažinti su skirtingais kompanijų valdymo modeliais, pamatyti skirtingas vidines kultūras, kartais – net išgirsti darbuotojų “išpažintis”, leidžiančias suprasti, kaip skirtingai yra valdomi darbo procesai ir tuo pačiu – kaip vienodai įvairiausias specifines problemas žmonės supaprastina iki visiškai elementarių poreikių. Tai tikrai labai įdomu ir su kiekvienu nauju projektu – vis įdomiau.
Dabar, kai pagaliau išėjau iš ofiso ir pradėjau dirbti “ant savęs”, toliau tyrinėjų šį darbo/laisvalaikio ir darbuotojo/darbdavio klausimą – ar žmogui tai jau taip būtina, ar statistiniam piliečiui taip mirtinai svarbu priklausyti kažkokiai grupei ir būti tam tikroje hierarchija (ir siekti lipti ta hierarchija į viršų), ar tai yra saugumo/išgyvenimo klausimas, ar tai yra dėl paprasčiausios baimės likti vienam ir priklausyti nuo paties savęs? Kokia yra individualaus darbo moralinė kaina ir kokie yra to pliusai/minusai? Daug klausimų, nėra atsakymų (kol kas).
Dabar, kai jau dirbu laisvai samdomu konsultantu, staiga suprantu, kiek plačiai įvairiose sferose galiu kabinti ir kaip daug plačiau, nei mano ankstesni darbai man leido galiu būti visiems naudingas. Įdomu, kad nebūdamas kompanioj staiga galiu pradėti jaustis ne tik laisvu, bet ir daugiau padarančiu, nes galiu rinktis su kuo dirbti ir kam padėti, o kam ne.
Vienas iš naujų dalykų, į ką pradedu gilintis, yra grupinis darbas (angl. coworking) ir bendruomenės info resursų apjungimas į bendrą visumą, taip sukuriant didesnę pridėtinę vertę, nei pavienių asmenų vienetų suma. Lietuvoje tai nėra kažkas labai ištobulinto ar išrutulioto ir visos coworking’o iniciatyvos yra visiškoje kūdikio stadijoe, tačiau būtent dėl to tai ir įdomu – didelė erdvė pasireikšti ir daug visko, ką galima tyrinėti.
Taigi, pradedu naują gyvenimo tarpsnį dirbant freelanceriu antrąjame coworkingo centre HUB Vilnius. Apie šitą papasakosiu plačiau kitame poste. O dabar tiesiog noriu pasakyti, kad kurį laiką dvejojęs dėl darbo “ant savęs” pliusų ir minusų galiu pasakyti tik tiek: išėjus pro duris iš ofiso staiga atsirado laisvės pojūtis (nors jis ir taip buvo plius-minus visą laiką, bet dabar dar sustiprėjo), prasiplėtė (dar labiau!) kontaktų ratas, atsirado galimybė dar lanksčiau planuoti savo laiką, ko pasekoje staiga atsirado galimybių užsiimti sportu, šokiais ir kitais hobiais (o jais negalėjau užsiimti dėl elementarių darbo laiko apribojimų), atsirado daugiau laiko draugei, šeimai ir t.t. Staiga sumažėjo poreikis be proto gerti… Taip pat prieš akis iškilo aiškus “priklausai nuo savęs” vaizdas, kuomet suvoki, kad tai, ką darai tave maitina ir čia nebelieka vietos chaltūroms… Atvirai pasakysiu, tai į tik į gerą.
2011-06-08
