Akademiko gyvenimo devizas "В пору рабочую пашут и ночию!" už 450eur/mėn

Autorius: 
Benas Plentas
Perskaityti užtruks: 2 mins
2016-10-28

Šiandien V. Kudirkos aikštėje vyko Lietuvos mokslininkų piketas, sukeliantis daugybę visokiausių piktų minčių. Ne ant jų, aišku, ant sistemos. Toks jausmas, kad aukštasis išsilavinimas yra kažkoks hobis, kažkas tokio, kas daroma laisvalaikiu nuo ir po darbų ir realiai su pragyvenimu niekaip nesusijęs. Atrodo, kad norint dirbti mokslinį darbą reikia dar ir chaltūras daryti, nes kitaip neišeis galo su galu sudurti. O iš to seka nenoras to mokslinio darbo dirbti apskritai, siųsti visus po velnių ir eiti dažyti sienų arba dengti stogų, nes taip daug labiau apsimoka. Net ne tai, kad apsimoka, tiesiog - norisi gyventi...

Kažkada pagalvodavau, kad būtų iš tikrųjų faina tapti akademiku, užsiimti tyrinėjimais, gilintis į dalykų padėtis, atrasti sąsajas, analizuoti ir aprašinėti. Ir dėstyti. Nes tai teikia didelį malonumą, tikrai didesnį, nei kai kurie kiti darbai... Tačiau mano giminėje ne vienas ir ne du žmonės tuo užsiėmė ir aš visą gyvenimą mačiau, kokia yra to kaina. Kaina brangi. O liūdina tai, kad per ištisą krūvą metų nelabai kas ta linkme pagerėjo.

Nesiginčysiu, kad kaip ir visur, taip ir šioje sferoje galioja taisyklė "kas moka suktis, tas prasisuks" - be abejo! Be abejo žmonės gali daryti chaltūras po oficialiojo darbo, vakarais dirbti korepetitoriais, rašyti straipsnius kitų žmonių vardais už pinigus ir t.t., o gal net vieną kitą sieną nudažyti ar kiaurą stogą užlopyti kaimynui už nebrangiai. Be abejo, žmonės gali dirbti ir tris darbus, miegoti po 3 valandas ir kalti gerą pinigą beigi juoktis kitiems likimo broliams į veidą, kai jie aimanuoja sakydami, jog bėda bėdutė.

Tik kokia bus to kokybė? Ok, gali būti ir pakenčiama ta kokybė, nesiginčysiu, bet tada kokia bus to kalančiojo nuotaika, kai visas laikas iššvaistomas tų galų sudūrimui, o ir kokia bus ilgainiui jo sveikata? Ok, kol kalvis jaunas, tai ta sveikata dar geležinė (cha! rado kas kalbėt apie geležį - pats su trūkumu jau esu), bet kokia ji bus vėliau, po 10-20 metų?

Sako, kad studijų pabaigoje (magistro, doktorantūros, whatnot) galima pavaryti be miego, o paskui bus viskas gerai (juk В пору рабочую пашут и ночию!), tačiau tai galioja tik tokiu atveju, kai po mokslų Alamą Mater palieki ir eini tų kitų darbų daryt. Pelningesnių. O ką daryti tokiu atveju, jei nori likti pas Almą? Tada šitas šmaikščiai šaunus šūkis tampa depresijon varančiu viso gyvenimo devizu, kardu virš galvos pakimbantis ir nukertantis bet kokį norą rytais keltis apskritai.

Na, o geroji šios dienos įvykio pusė yra tai, kad vis daugiau žmonių apie tai kalba vis oficialiau ir koncentruočiau, taigi gal būt tai kada nors privers pagaliau pajudinti subines tuos, kurie jų nejudina ir pasukti galvas tuos, kurie dar turi ką sukti. Gal. O kol kas belieka tik toliau tyliai mokytis ir skliausteliuose dar tyliau dairytis aplinkui kokio pelningesio kiauro stogo...

Paminėti, susiję tekstai ir šaltiniai