Apie gėlę neužmirštuolę ir simbolio kūrimą

Autorius: 
Benas Plentas
Perskaityti užtruks: 5 mins
2017-01-13

Kai kasmet artėjame link sausio 13-osios minėjimo, pasipila įvairiausi tekstai ta tema. Ir jau kurį laiką yra tam tikra priešprieša tarp tų, kurie bando paminėti tą dieną kritusius ir tų, kurie analizuoja pirmųjų paminėjimo būdus. Keista, nes, atrodo, turėtų visi kartu gražiuoju minėti ir aptarinėti visiems bendrus dalykus, tačiau žmonės tokie jau yra - visada reikia prie ko nors kabinėtis, nes kitaip (greičiausiai) niekas nepatikės, kad egzistuoji turiningai. Taip ir aš darau - pasisakau, kad neatrodytų, kad švaistau laiką. Nors kiti priešingai galėtų sakyti, kad būtent tai ir yra laiko švaistymas, bet ne apie tai dabar...

Apie šitą gėlytę, dėl kurios, matau, periodiškai kyla tiek diskusijų, o šiemet tokie ponai, kaip Jonas Vaiškūnas (su visa pagarba jam) savo kritikuojančiu postu apie kasmet per Sausio 13-osios minėjimą kai kurių žmonių atlapus padabinančią žydrą gėlelę "neužmirštuolę", sujudino nemažą komentarų laviną, kurioje yra minimos gėlės žiedo sąsajos su "sovietų simbolika", "masonų ženklais", ne itin pagrįstai operuojama tokiomis sąvokomis, kaip "satanizmas" ir pan. Tai aš norėčiau šiek tiek pakomentuoti šitą reikalą iš savo varpinės.

Pradėkime nuo to, kad aš nepriklausau konservatoriams ir tai, kad kasmet užsidedu šitą gėlę niekaip nieko nepasako apie mano politines pažiūras. Gerbiu įvairiausias politines pažiūras ir manau, kad visi gali draugauti gražiai ir laimingai kartu.
Gerai, tai prie reikalo. Kiekvienas simbolis turi turėti kažkokį savo pagrindimą, t.y. - priežastis, kodėl būtent tas kažkas, kas vaizduojama labiausiai tinka atvaizduoti tam kažkam, kas norima atvaizduoti. Tai apima tiek vizualinius, tiek ir ne vizualinius aspektus. Vizualiniai aspektai galėtų būti forma, spalva, tuo tarpu ne vizualiniai aspektai būtų žinomumas (analizuojamu atveju - ženklui naudojamo objekto paplitimo arealas), įvairios teigiamos ir neigiamos konotacijos, pavadinimas ir t.t. Pabandykime paanalizuoti, kaip prieinama prie tokio simbolio parinkimo.

Kai ieškoma, kokį ženklą parinkti, visų pirma, turbūt ieškoma kažko pozityvaus, kažko, kas nekeltų jokių labai akivaizdžių neigiamų asociacijų, neturėtų blogų konotacijų ir t.t. Objektas "gėlė", kaip augalas, iš esmės yra pozityvus dalykas - trapus, smulkus, gražus, kvepiantis, besisiejantis su pavasariu, atgimimu ir t.t. Tai imam gėles.

Dabar forma - kalbant apie formos vizualumą, visų pirma, uždavinys yra pateikti objektą taip, kad jis būtų suprantamas kuo didesnei tikslinės auditorijos (o ji labai plati mūsų atveju) daliai. T.y. negalima imti kažko sudėtingo ir supaprastinti iki tokio lygio, kad tai taptų per daug stilizuota ir neatpažįstama daugumai. Idealiu atveju turi būti kažkas, kas gali būti pavaizduota taip, kaip iš tiesų ir atrodo, per daug nekeičiant ir nestilizuojant. Taigi, paprasčiau kalbant, reikia, pavyzdžiui, plokščios formos, nes tokią lengviau pavaizduoti ir stilizuoti. Pavyzdžiui, aiškiai atvaizduoti kokią nors orchidėją būtų sudėtingiau, nes jos labai sudėtinga ir įvairi forma - reikėtų ją vaizduoti kažkaip iš šono, kad pasimatytų jos "ochidėjiškumas", rasti bendrus bruožus, būdingus daugybei skirtingų porūšių ir t.t. Žodžiu, gėlės žiedas yra vizualiai komplikuotas ir tai padaro ją tam tikrai grupei žmonių lengvai neatpažįstamą. Be to ši gėlė, net ir gerai atvaizduota, niekaip nesisieja su šalimi (Lietuva), o reikia kažko artimo, paprasto ir visiems pažįstamo. Taip pat kalbėdami apie gėlę greičiausiai kalbame apie jos žiedą, o ne kotą, ar lapelius, kadangi tai yra dalis, į kurią daugiausia žiūrima ir kuri būtent ir išskiria ją iš kitų tarpo. Žodžiu - mums reikia ne tik paprastos gėlės, bet tiksliau - jos žiedas turi būti paprastas. Idealiu atveju - plokščias, žiūrint iš priekio. Taigi imtį siauriname ir imame plokščiažiedes (vienas matymo kampas), mažalapes (nesudėtinga ir nereikia daug stilizuoti) ir lietuviškas (sava) gėles.

Toliau galvojame apie spalvą - čia labai svarbus aspektas (ir turbūt visi iš karto sutiks), jog raudoną spalvą reikia atmesti, nors ji yra ryškiai matoma, agresyvi (kaip, tarkim, "Vyčio raudona") ir dėl to - kaitinanti žiūrovui kraują, neleidžia žiovauti ir t.t. Tai yra gera spalva, bet: raudoną spalvą atmetame dėl akivaizdžių priežasčių, dėl jos nešamų neigiamų konotacijų. Žiūrime kitas spalvas - neturime grynai žalių, neturime grynai geltonų (turime, tačiau jos labai primityvios), be to, neturime ir kai kuriems taip mielų "geltonų-žalių-raudonų", bet gal ir nereikia tautinių spalvų, nes gal labai jau būtų tiesmuka? Tada gal geriau imti neutralią spalvą? O kokia spalva neutrali? - balta. Yra ramunės, ramunėlės (bet gal jos šiek tiek "per ramios" šiam tikslui?), dar yra pakalnutės (bet jos neplokščios - vizualinis minusas ir dar nuodingos, kas yra neigiama kanotacija ir tai negerai), turbūt galima ir daugiau sugalvot, bet nesvarbu, mintis aiški. Kokia dar gali būti spalva, kuri pakankamai neutrali? Mėlyna? Kodėl - tai dangus, kažkas gaivaus ir paprasto. Kažkas universalaus. Ar turime tos spalvos mūsų šalyje? Taip - virš galvos, kasdien. Kažkaip dangaus mėlyna nekelia neigiamų minčių, daug labiau "vilties", "aukščio", "skrydžio", gal net "laisvės" - puiku! Tvarka, reikia mėlynos, Lietuvoje augančios, mažalapės ir plokščiažiedės gėlytės. Ir bam! - yra tokia gėlė, kurios pavadinimas - "Neužmirštuolė". Jos nereikia išrasti, ji tiesiog buvo čia ir laukė savo laiko :) Grįžkime prie simbolio tikslo - "priminti, nepamiršti", dėl ko esame laisvi. O čia dar ir pavadinimo atitikimas. Tai ar gali kilti klausimų kokių nors dar?

Dėl to manau, simbolio, skatinančio atmintį, pasirinkimas yra geras, o tai, kad jį pradėjo vienam ar kitam politiniam judėjimui priklausantys žmonės, tai tik pliusas jiems, tačiau to nereikia sieti su pačiu simboliu - jis bendras visiems. Ir dar, negalima pamiršti, kad simboliai kažkada atsiranda, jie nėra universaliai iš priešistorės ateinantys ir visada už savo pečių turintys šimtmečių tradicijų bagažą. Ne, simbolis gali būti kuriamas čia ir dabar.

Galima būtų plėtotis apie masonų simboliką, tačiau išeis labai ilgas tekstas. Nepaisant to, apie tai manau parašysiu vėliau.

Paminėti, susiję tekstai ir šaltiniai