Minimalizmas II

Autorius: 
Benas Plentas
(Perskaityti užtruks: 6 mins)
2019-01-04

Anksčiau kažką apgraibom rašiau apie savo norą supaprastinti gyvenimą. Niekada neužsibrėžiau jokių tikslų, nepasirašiau naujųjų metų rezoliucijų ar dar kaip nors neįsipareigojau nei sau, nei kitiems. Tačiau tas noras niekur nedingo, tik kažkur vis sukosi už mažos sienelės smegeninėje, kažkur fone, visą laiką. Ir taip, per tuos kelis metus požiūrį į dalykus pakeičiau visai stipriai, tačiau formuluotės, leidžiančios konkrečiau paaiškinti, kaip kokybiškesnį gyvenimo būdą aš suprantu, pradėjo rastis tik dabar (per praėjusius, 2018-uosius metus). Tai turbūt susiję ir su mano tarpdisciplininėm veiklom, ir su skaitoma literatūra, ir su daugybe pokyčių gyvenime. Dabar tą poreikį jaučiu kaip niekad stipriai. 

Internetai pilni straipsnių ir blogpostų apie tai, ką reikia daryti, norint tapti "minimalistu", kaip atsikratyti kalnų nereikalingų daiktų, kaip supaprastinti gyvenimą, kaip gyventi laimingai, o aš čia norėčiau pakalbėti apie mano supratimu pakankamai aiškų sąryšį tarp minimalizmo ir zen budizmo. Sąryšį, kuris niekaip neįpareigoja, tačiau, bet kokiu atveju, akivaizdžiai yra. 

Minimalizmas, kaip gyvenimo būdas, populiarėja ir bent kiek pagalvojus lengva suprasti, kodėl vakarų visuomenėje tai vyksta. Mes skęstam daiktų ir informacijos liūne. Perteklinių daiktų ir perteklinės informacijos, leiskite pabrėžti. Kai kurie žmonės, siekdami pagerinti savo ir taip komplikuoto gyvenimo kokybę, pasąmoningai pradeda tai jausti ir nori atsikratyti juos supančių šiukšlių, bei tuo pačiu išsivalyti prišiukšlintas galvas, nebūtinai tą net sąmoningai suprasdami.

Akivaizdu, kad vieniems perėjimas prie minimalistinio gyvenimo būdo reikalingas dėl labiau materealinių ir praktinių priežasčių (skolos, kraustymasis, užknisęs jausmas, kad nuolat negali susikaupti dirbdamas tarp šimto daiktų aplink ir pan.), kitiems - visų pirma dėl dvasinių priežasčių, kuomet jie kažkuriuo momentu pradėjo save matyti, kaip besiblaškantį, pasimetusį, savo paties veiklose ir mintyse pasiklystantį žmogų. Bet gali būti ir abu atvejai viename. 

Kalbant apie budizmą, kaip gyvenimo filosofiją ir būdą, reikia išskirti šiuos man šiuo momentu svarbius principus* :

  • dėmesio sutelkimas ir pilnaprotavimas
  • gerumas ir užuojauta (kitiems)
  • kančios mažinimas ir laimės didinimas (sau ir kitiems)
  • prisirišimo atsisakymas

Tradicinis budizmą išpažįstantis žmogus natūraliai gyvena ypatingai minimalistinį gyvenimą, nes šie anksčiau išvardinti principai tą gyvenimą paliečia nuolat. Pasak budizmo, viskas yra laikina ir viskas nuolat kinta. Supaprastinant viską iki mums reikalingo minimumo, prisirišimas prie daiktų sukelia kančią, kadangi niekas, joks daiktas, nėra amžinas. Be abjejo, kalba eina ne tik apie fizinius daiktus, tačiau fizinį daiktą yra lengviau paimti kaip pavyzdį: jūs turite savo mėgstamiausią gerokai nudrengtą odinę striukę, su kuria jaunystėje pankavote ir dabar niekaip negalite jos atsikratyti. Negalite jos atsikratyti dėl to, kad atsirado emocinis prisirišimas. Tačiau kas atsitiks, kai ją vieną dieną besikraustant pamesite, kai staiga suvoksite, kad jos nebėra ir niekada nebebus? Dėl buvusio emocinio prisirišimo jūs nusiminsite ir supyksite ant savęs, už savo neapdairumą, sukelsite sau kančią. Čia tik pavyzdys. Taip galima kalbėti ir apie visiškai beprasmius daiktus - papuošalus, ir apie ypatingai jautrų dalyką - mylimų žmonių fotografijas: visa tai tėra tik daiktai. 

Minimalizmas, remiantis anksčiau išvardintais budizmo principais, galėtų būti apibūdinamas taip:

  • dėmesio sutelkimas ir pilnaprotavimas - sąmoningai suvokti vartotojiškumo ir materealizmo, bei noro turėti tik daugiau, pasekmes. Be to, suvokti savo pasirinkimą, pavyzdžiui kodėl yra perkama - kokia to nauda ir kodėl renkatės vieną daiktą, o ne kitą. Ar renkatės jį dėl jo naudos ir tikro poreikio, ar renkatės impulsyviai, paveiktas naujos marketingo kampanijos, o gal - norėdamas pasitaisyti nuotaiką, nes šiuo metu jaučiate pagirias... Tai svarbu sąmoningai suvokti. Dėmesys turėtų būti sutelkiamas į svarbiausius gyvenimo aspektus, į esminius gyvenimą įtakojančius faktorius, veiksnius, veiksmus ir daiktus.
  • gerumas ir užuojauta - mažiau laiko praleidžiama rūpinantis daiktais bei darbu su tikslu uždirbti daugiau ir iš to gauti daugiau materealinių vertybių, o vietoje to - daugiau rūpinamasi emocijomis ir ryšiu su aplinkiniais, mums svarbiais žmonėmis, šeima ir artimaisiais. Kitaip sakant - stengiamasi būti geram ne sau ir užjausti ne save, o rūpintis aplinkiniais ir būti geru jiems. Tas, kas geras kitiems, tas automatiškai geras ir sau. Bet ne atvirkščiai.
  • kančios mažinimas ir laimės didinimas - laimė nekyla iš daiktų, kuriuos mes turime, o kančia nekyla iš mūsų neturimų daiktų. Priešingai, daiktų neturėjimas = laimės turėjimas, nes kiekvienas daiktas turi savyje potencialų kančios užtaisą, o jo neturėjimas reiškia švaresnes lentynas ir švaresnę galvą bei grynesnę mintį.
  • prisirišimo atsisakymas - atsisakai daiktų, nes ne jie apibūdina mus ir ne jie parodo, kas mes tokie esam. Taip, be abejo, galima kalbėti apie įvaizdį, kostiumus ir šveicariškus laikrodžius... Bet vis dėlto ne iPhone X parodo, kas yra jį laikantis žmogus. Viskas, ką mes turime, vieną dieną bus pamesta, pavogta, suluš, atiduota kitiems, pasens, nustos galioti, praras aktualumą, bus parduota arba išmesta į šiukšlyną. Ir kiekvienas tų daiktų iki to praradimo momento užims kad ir mažą, bet vis tiek dalelę mūsų dėmesio, o praradimo momentu, kad ir ne daug, kad ir kruopele - prisidės prie mūsų kančios.

Šie principai puikiai tarpusavyje dera ir, nors nereikia teigti, jog minimalizmą propaguojantis ar bent šiek tiek ta linkme pradedantis galvoti žmogus turi būti (arba automatiškai yra) budistas, tačiau taip būti gali, nes kai kurie baziniai principai nesikerta. Bet kuriuo atveju, tai tik vienas iš būdų galvoti apie gyvenimo tvarkymą ir gyvenimo kokybės gerinimą, tai tik vienas būdų parodyti, kad yra skirtingi keliai vedantys į tą patį rezultatą.

Be to, jei jau atsiesime šiuos du dalykus vieną nuo kito ir į minimalizmą pažiūrėsim praktiškai, tai galima būtų išskirti šiuos praktinius minimalistinio gyvenimo punktus:

  • gyvenlti 'žaliau' ir stengtis kuo mažiau prisidėti prie gamtos niokojimo
  • keliauti lengvai (kalba ne apie ultralight keliavimo būdą, kur kiekvienas daiktas yra palengvintas, bet apie nereikalingų daiktų atsisakymą)
  • taupyti pinigus
  • išsikapstyti iš skolų
  • taupyti laiką (mažiau laiko tvarkymuisi ir valymui)
  • laiko paskirstymas (laisvą laiką skirti savišvietai arba buvimui su artimaisiais)
  • turėti laisvo laiko daugiau apskritai
  • lengviau persikraustyti (nes mažiau daiktų)
  • būti produktyvesniam (nes galva švarenė ir mažiau visokių fiziologinių bei dvasinių distrakcijų)
  • t.t.

Šie aspektai kuo puikiausiai pateisiną tokį gyvenimo būdą arba bent jau linkimą link tokio gyvenimo būdo - niekas nesako, kad reikia viską staiga išmesti, ištrinti ar kaip nors kitaip super ekstremaliai keisti, galima viską daryti iš lėto, po žingsniuką. Juk turbūt svarbu bent jau ant to kelio užlipti, o toliau galima eiti neskubant. Iš esmės, tai nesvarbu, ar tokį gyvenimo būdą pradėdami kultivuoti žiūrėsite per praktinę, ar per budistinę poziciją (ar per kokią nors dar kitą) - bet kuriuo atveju tiek jums, tiek aplinkai nuo to bus tik geriau.

Taip galvoju dabar, o dabar - dar ne pabaiga, dėl to nežinau, ar taip galvosiu ir po poros metų. Linkėjimai.

---

* - aš nieku gyvu neteigiu esąs praktikuojantis budistas, tačiau nemažai apie tai skaitau. Vardindamas sąryšius aš viską labai simplifikuoju ir išskiriu tik tik tam tikrus principus, jie čia daugiau reikalingi, siekiant parodyti panašumą, bet aš nebandau pristatyti budizmo, kaip filosofijos.