Minimalizmas: pradžia

Autorius: 
Benas Plentas
Perskaityti užtruks: 4 mins
2013-02-17

Kelinti metai iš eilės vis labiau ir labiau linkstu į visokius savęs išbandymus. Vieni labiau fiziniai, kiti - labiau dvasiniai, bet jie visą laiką yra. Kažkaip vis įdomu pažiūrėti, kurioje vietoje yra ta riba, kur staiga sustosiu ir pasakysiu - užteks. Bet tai kažkaip nesibaigia. Štai ir dabar, su 2013-ųjų pradžia po daugybės svarstymų, mastymų ir permąstymų pradėjo kristalizuotis tam tikras tolimesnio tobulėjimo planas. Be abejo ne paslaptis, jog planai nuolatos keičiasi, pildosi ir yra visokeriopai koreguojami, tačiau čia vienas tų momentų, apie kuriuos visai įdomu pakalbėti: štai staiga nė iš šio nė iš to, greičiausiai palaipsniui, atėjo suvokimas, jog reikia atsikratyti šiukšlių, atsikratyti jų visomis prasmėmis, išsivalyti lentynas, kambarius, kiemą ir galvą. Išmesti viską. Atsisakyti didžiosios dalies daiktų. Išbraukti didžiąją dalį savo gyvenimo planų. Arba, gal tiksliau - atsisakyti chaoso. Taigi, nusprendžiau patyrinėti minimalizmo sferą ir šį kartą ne tik iš dizaino, bet ir iš gyvenimo būdo pusės.

Na, tuomet iš kart paklauskime garsiai - kas yra tas minimalizmas?

Vieni sako, kad tai gyvenimo būdas, kuomet gyveni turėdamas mažiau nei 100 daiktų (nebloga mintis), kiti sako, kad tam privalu atsisakyti mašinos (aš jos ir neturiu), kiti sako, kad nereikia daryti karjeros (mečiau tą projektą prieš 3 metus), dar kiti - kad tai gyvenimas keliaujant, neturint šeimos ir vaikų, neturint namų ir t.t. Atrodo, kad variantų yra labai daug, bet taip pat atrodo, jog visi jie vienaip ar kitaip susiję. Mano supratimu minimalizmas yra priemonė, leidžianti rasti laisvę. Laisvę nuo baimių, nuo pertekliaus, kaltės, slogios depresijos, vartojimo ir taip toliau. Čia turbūt svarbiausias žodis yra žodis laisvė.

Atrodo, kad iš tiesų nereiškia, jog norint pasiekti laisvę, reikia priimti kažkokius ekstremalius sprendimus, atsisakyti visko ką turi, pradėti gyventi vienuolišką asketišką gyvenimą ir t.t. Visai ne! Tačiau aišku ir tai, jog materealūs turtai, arba labiau tinkamai įvardijant juos - daiktai - labai dažnai yra pervertinami ir jiems yra suteikiama daug didesnė svarba gyvenime, nei turėtų. Tiek daug labiau, jog jie savo svarba nurungia santykių, sveikatos, meilės, asmeninio augimo ir t.t. svarbą. Jie iš mūsų atima labiausiai neįkainojamą dalyką - laiką. Ok, bet juk turbūt nieko blogo turėti mašiną, šeimą, ar namus? Ar daryti karjerą? Jo, greičiausiai nieko blogo. Gal tiesiog pritaikius minimalizmo principus galima tuos kelis trokštamus dalykus gyvenime turėti ir jausti visai kitame kokybiniame lygmenyje, tuo pačiu turint daug daugiau laiko, nei anksčiau. Čia tokie pamąstymai. 

Taigi, iš lėto pribrendo, tačiau aš to imuosi. O kadangi tai eksperimentas, tai baigties jo aš, deja, nežinau.

Iš to, ką tenka matyti aplinkinių, draugų ir kolegų tarpe, ką tenka matyti naršant internetus - galima susidaryti įspūdį, jog minimalistinius gyvenimo principus sau taikantys žmonės gali būti labai skirtingi: tai gali būti 6 vaikus turintis verslininkas, karjerą darantis klerkas, kita vertus - su pusšimčiu daiktų išsiverčiantis nuolat keliaujantis valkata, eko-farming&;u užsiimantis nušvitęs buvęs/esamas hipis, valgantis savo išsiaugintas daržoves, rūkantis žolę ir važinėjantis senu braškančiu trantu... arba jokio tranto iš vis neturintis ir visą gyvenimą bibliotekoje sėdintis akiniuotas knygius... Jais gali būti visi, tačiau juos sieja vienas bendras bruožas - jie visi gyvena prasmingą gyvenimą, o prasmę jiems pavyksta iškristalizuoti išsivalius šiukšles ir staiga atradus daugiau laiko sau ir savo mėgiamiems dalykams. 

Skamba paprastai, taip, lyg net nebūtų ką čia daryti, bet ar tikrai?

Taigi, gal reikia pagaliau pabandyti apibrėžti, kas tas minimalizmas apksritai yra. Manau taip:

Minimalizmas yra priemonė, leidžianti išsivaduoti nuo nereikalingo gyvenimo pertekliaus ir leidžianti koncentruotis į tai, kas svarbiausia ir kas leidžia pajusti gyvenimo džiaugmsmą, pilnatvę ir laisvę. 

Atrodo, kad minimalizmas padeda:

  • atgauti prarastą laiką
  • mėgautis einamuoju momentu
  • iškristalizuoti tikruosius tikslus
  • patirti tikros laisvės pojūtį
  • daugiau sukurti
  • mažiau suvartoti
  • daugiau dėmesio skirti sveikatai
  • padėti kitiems
  • atsikratyti įvairaus šlamšto
  • atrasti prasmę gyvenime

 

Ok, tai gal galima sakyti taip - taikant minimalizmo principus galima iš savo didelės apdulkėjusios nereikalingų šiukšlių krūvos atkapstyti laimę.

O, tiesą pasakius, ar laimė nėra tai, ko kiekvienas, ką bevaidintų ir kuo beapsimetinėtų, realiai gyvenime siekia? Mes visi norime būti laimingi. Minimalistai laimės ieško ne per daiktus, o per patį gyvenimą, taigi, vienas svarbesnių momentų yra aiškiai nuspręsti ir apibrėžti, kas yra tikrai svarbu, o kas yra gyvenimo bagažo viršsvoris, už kurį reikia papildomai mokėti ir tada nuspręsti, ar mokėti verta.  

Bandom...